Dividendai investuotojams. Su dividendais ar be dividendų?..
Kadangi dabartinis laikas labai patrauklus akcijų rinkai, šiek tiek panagrinėsiu dividendų mokėjimo discipliną. Šią temą paėmiau ne be reikalo, o todėl, kad dabartinis laikmetis yra šiek tiek išskirtinis su požiūriu į akcijų rinkos vertinimą. Turėjome masyvius savų akcijų supirkimus siekiant padidinti kompanijos vertę sumažinant akcijų kiekį rinkoje ir tai buvo veikianti strategija, nes akcijos siekė rekordus (SP500). Toks požiūris, kai kompanijos vertinamos per uždirbamą pelną, galioja apie 30 metų, šis fenomenas galima sakyti atsirado nuo 1990 metų bulių rinkos. Iki tol, akcijos buvo vertinamos pagal mokamus dividendus, ne pelnus. Dividendinis pajamingumas, o ne pelningumo pajamingumas, buvo lyginamas su obligacijų pajamingumu. Kompanijos buvo vertinamos per gebėjimą mokėti ir auginti dividendus, o tai reikšdavo galimą stabilumą investuotojams. Sukaupti pelnai prieš mokesčius ir dividendai jeigu reinvestuojami, tai su mintimi, kad bus galima mokėti didesnius dividendus ateityje.
Kaip elgėsi investuotojai?
Investuotojai galėdavo analizuoti dividendų mokėjimo istoriją. Tuomet buvo galima projektuotis racionalius lūkesčius dėl ateities mokėjimų ir pasiskaičiuoti diskontuotą vertę kompanijos naudojant dividendų diskonto modelius. Jeigu dabartinė diskontuota vertė buvo mažesnė nei akcijos kaina rinkoje, tuomet investuotojai galėjo tikėtis gauti geresnę nei vidutinę grąžą iš investicijos. Jeigu diskontuota vertė ateities dividendų mokėjimams didesnė nei akcijos kaina, tuomet protingi investuotojai buvo linkę pardavinėti tokias akcijas arba mažinti jų kiekį portfeliuose.
Tokia konservatyvi ir sakyčiau saugi logika pasikeitė nuo 1990 metų. Atsirado labiau verslininkiška sistema, kuomet kainas akcijų rinkoje galima sukelti daug daugiau nei tai būtų įmanoma siekiant dividendų mokėjimo tikslų. Kas pasikeitė? Vis daugiau ir daugiau kompanijų pelno nukreipiama į reinvestavimą, vis mažiau dividendų mokama investuotojams. Taip daroma dėl to, kad augančios bendrovės turi staigų pelno augimą ir reinvestuojant superkant savas akcijas, ilgesniu periodu tai duoda investuotojams dar didesnę grąžą, nes akcijų vertė kyla. Iš kitos pusės, investuotojai patys greičiausiai net nereinvestuotų dividendų, nes turėtų susimokėti mokesčius už dividendus (pajamų mokesčiai) po to, kai sumokami mokesčiai už pelną (kompanijos moka).
Įmonių valdymas. Dividendus mokančios vs nemokančios
Esant dividendinio mokėjimo tikslui ar režimui, vadovai turi daugiau konservatyvumo. Augantys dividendai buvo ilgo periodo perspektyva, kartais pertraukiama krizių ar ekonomikos lėtėjimo ciklų. Tuo tarpu reinvestuojant sukauptus pelnus reikalingas tikrai geras planavimas, projektuojama grąža turi būti pakankamai didelė, kad pakelti dividendus nepastatant kompanijos į didelę riziką.
Esant dabartiniam - pelno vertinimo režimui, kompanijos nebesiekia kas ketvirtį mokėti ,,cash’’ dividendų. Pinigai nukreipiami atgal į verslą. Didesnė rizika prisiimama, nes nereikia mokėti dividendų investuotojams kas ketvirtį. Tai reiškia, kad vadovai turi būti daugiau verslūs - siekti nuolatinės plėtros. Tuo pačiu tai reiškia, kad jie gali mėginti gudrauti ir dirbtinai pakelti pelno rodiklius finansinėse ataskaitose.
Pelno rodiklis yra dviprasmiškas ir galintis sukelti manipuliavimą arba perdėtą rinkų ,,haipą’’. Tarkime, esant staigiam technologijos pasikeitimui, inovatyvios kompanijos tampa labai pelningos per trumpą periodą. Bet tai reiškia, kad atsiras konkurentų labai greitai ir ilgesniuoju periodu kompanijos pelningumas gali mažėti.
Mokesčiai viena pagrindinių priežasčių
Mokesčiai ne paskutinis dalykas, kodėl nėra tiek patrauklu mokėti dividendus. Susiduriama su dvigubu apmokestinimu. Pirmiausiai, kompanija gauna pelną ir sumoka pelno mokestį, o vėliau nuo dividendų akcininkas dar turi sumokėti pajamų mokestį. Nukreipiant pinigus į įmonę ir reinvestuojant, keliama akcijų vertė ir tai labiau apsimoka nei mokėti dividendus. Kitaip tariant, tai gali privesti ir prie rinkos burbulų. Superkame savo akcijas, sumažiname jų kiekį rinkoje, ir pakeliame kainą rinkoje (pelnas akcijai didėja). Visiems gerai - ir investuotojams, ir kompanijai. Visi patenkinti, nes akcijų kaina kyla. Be tikslo mokėti dividendus, kompanijų vadovai turi polinkį naudoti triukus, buhalterinius ir viešųjų ryšių tam, kad kelti kompanijos vertę. Elonas Muskas puikus to pavyzdys. Investuotojai spaudžiami vertinti akcijas per lengvai manipuliuojamus pelno rodiklius, o ne tiesiog aiškiai pateiktus dividendų mokėjimo ,,cash’’ pavidalu, tikslus.
Jeigu dividendai nebūtų apmokestinti pajamų mokesčiu, tuomet investuotojai daugiau rinktųsi kompanijas, kurios stabiliai moka dividendus ir yra konservatyvesnio augimo šalininkės. Patys investuotojai tuomet nuspręstų, ar reinvestuoti dividendus į kompaniją, ar ne.
Nuo 2008 metų finansų krizės daugiau kompanijų pradėjo mokėti dividendus. Obligacijų pajamingumai smuko stipriai, todėl dividendus mokančios akcijos tapo patrauklios investuotojams. Dabartinė padėtis vėlgi vieta pamąstymui dėl dividendinio investavimo. Esant infliacijos mažėjimo aplinkai, esant itin mažam obligacijų pajamingumui, konservatyvus požiūris gali būti vėl įdomus. Reikia sekti ir mokestinę aplinką, galbūt Covid situacijoje būtų permąstoma ir dėl dividendų apmokestinimo? Tai pakeistų investavimą dar labiau. Parengė: Dainius Šilkaitis/Forex faktorius analitika
